Pinigų tema pradedantiems savo veiklą

Pradedantiems savo veiklą – ar verslą, ar tik mažą rankdarbių veiklą, o gal tapybą, dažnai kyla klausimų – ar etiška už savo darbą imti pinigus? Jeigu taip – tuomet kaip tai įvertinti? Kiek galima “užsiprašyti”, o kiek jau yra įžūlu? O galbūt galima viską, ką darau, tiesiog dovanoti ir už tai jokio atlygio neprašyti?  Kur ta riba kuomet mes tampame savimi pasirūpinančiais, bet kito nenuskriaudžiančiais?

O jeigu tai yra užsiėmimai ar psichologo pagalba – kaip tuomet tai įvertinti? Juk pačiupinėti to neišeina, į stalčiuką neįdėsi.

Apie ekonomines kainos strategijas nekalbėsiu, prirašyta apie tai ištisi vadovėliai ir enciklopedijos. Pakalbėkime apie energetinį aspektą. Kad būtų aiškiau, reikėtų atskirti savo darbo energiją nuo kito žmogaus darbo energijos. Nes dažnai mes susipainiojame, kai pradedame vertinti save per kitų prizmę.

Taigi paanalizuokime. Pinigai tėra energija, bent jau tam tikra jos forma. Tai yra tai ką žmogus gavo už savo atliktą darbą, t.y., įdėtą kitokio pobūdžio energiją. Jis patyrė laiko ir/ar materialias sąnaudas, įdėjo pastangų. Gal tą darbą daryti jam buvo džiaugsmas, o galbūt ir liūdesys. Vis tiek tai jis uždirbo ir tai tapo jo nuosavybe – tad ir išleisti jis gali kaip tinkamas. Kad ir nusipirkti jachtą Bahamose. Arba jis gali nuspręsti padaryti kam nors gerą darbą ir tiesiog padovanoti tuos pinigus. Todėl neteisinga būtų Jums tapti priklausomais nuo kito žmogaus sprendimo kaip jis naudoja savo uždirbtus (ar gautus dovanai) pinigus. Tai jo ir jo sielos asmeninis reikalas – jei norės tai “ištaškys” juos, ar tiesiog išmes į šiukšlių kibirą ir Jūs nieko jam nepadarysite. Tad palikite jo tikslus jam ir nieko nespręskite apie tą asmenį, kuris nori su Jumis atsiskaityti už Jūsų jam suteikiamas paslaugas.

Dabar kita medalio pusė – Jūs. Jūs lygiai taip pat, kaip ir tas kitas asmuo, turite lygiai tokią pat teisę imti ar visiškai nieko neimti už suteikiamas paslaugas ir dirbti neapmokamai. Ir tai bus Jūsų pasirinkimas. Ir tai jo nelies – ta tiesiogine prasme kuria mes galvojame kad esame kažkaip susaistyti. Mes nesame susaistyti. Vienintelis susisaistymo jausmas kyla tik iš kaltės jausmo, o pastarasis iš esmės visuomet yra klaidinantis ir verčia žmogų nusidėti prieš save ir Visatą bereikalingu keliaklupsčiavimu. Pastarojo niekam iš tikro nereikia. Tai Jūsų vidus jausdamasis kaltas prieš kitus, ima jiems pataikauti arba atgailauti. Tai Jūsų vidinės programos, ir nustatant savo būsimos veiklos taisykles, šias programas sveikiausia palikti ramybėje, kad jos neįtakotų Jūsų būsimos veiklos sėkmės ar nesėkmės. Kad padėtų geriau suvokti skirtumą – dalinimasis su meile visuomet yra puikus dalykas, o kažko darymas iš kaltės jausmo, kad ir tyriausią dalyką, suteršia savo žema atgailaujančia vibracija, į jį įneša menkavertiškumo, neleidžia jam augti ir skleistis, jį gaunantis taip pat gali pradėti jaustis kaltas, arba kaip tik išpuikti ar nebevertinti gaunamos dovanos.

Todėl kai reikia įkainoti savo suteikiamas paslaugas, visų pirma atmeskite visus su kaltės ar tokios aukščiau aprašytos “pagalbos” jausmu susijusius įsitikinimus. Taip bus naudingiausia Jūsų paties sielai. Ir kitų sieloms, beje, taip pat. Jeigu norite – įsivaizduokite kokią sumą norėtumėte gauti, kokia ji natūraliai ateina (paklauskit savo vidaus meditacijos metu, ramybės būsenoje), jeigu norite orientuokitės pagal kitus rinkos dalyvius. Ir tai bus Jums teisinga. Net jeigu tai būtų įvertinimas tūkstančiu eurų, tai vis tiek bus Jūsų kaina. Kitas reikalas yra atsižvelgti į žmonių gebėjimą įpirkti Jūsų paslaugas ar prekes, tačiau tai jau ekonomikos klausimas, ne energijos.

Tik jokiu būdu neklaidinkite ir neapgaudinėkite pristatydami savo paslaugą pernelyg išpūstai ir tobulai, neva jau nieko geresnio pasaulyje be Jūsų paslaugos šis žmogus nebesuras. Tai pat ir nenumenkinkite savo paslaugos. Jeigu yra pasiekiamas adekvatumas pristatyme, jeigu pirkėjas yra supažindinamas su preke, galima drąsiai šia informaciją apie Jūsų renginį ar rankdarbį platinti ir viešinti. Kas susidomės – ateis, kam reikės patys susiras Jus ir dar kalnus nuvers kad iki Jūsų dasikapstytų, o kam neįdomu – tas ir už dyką ir prievarta verčiamas neis pas Jus. Telieka tai Dievo valioje. Pasitikėkite Dievu. Vieni visuomet rinksis tik žaidimo formą bendraudami su pasauliu ir noriai dalinsis tuo ką turi, ir mielai įvertins gaunamas Visatos dovanas, kiti permokės didžiulius pinigus siekdami šlovės ir pripažinimo, o treti ir grašio neduotų už aukso vertės daiktą, nes yra pernelyg prisirišę prie pinigų ir jų vertės. Leiskite jiems rinktis patiems, tai tikrai ne Jūsų ir ne kitų reikalas. Mes neturime teisės nuspręsti už kitą, nes tai pažeistų jo kaip laisvo žmogaus valią.

Turint visa tai omenyje, dovanoti, dalintis meile ir džiaugsmu yra labai gerai, taip mes ne tik padedame kitiems, bet ir pasitarnaujame sau, atsiverdami Visatos gausos energijai. Jeigu norisi tai padaryti su džiaugsmu, norisi dalintis – dalinkitės.

Beje, savęs nuvertinimas mums žalingas ne ką mažiau nei pervertinimas, nes abiem veiksmais sukuriamas neadekvatumas, kurį Visata pirmai progai pasitaikius stengiasi atitaisyti į pusiausvyros būseną. Kam įdomu kaip Visata koreguoja mūsų tokį elgesį, rekomenduoju paskaityti V. Zeland knygas “Transferingas”.

Būkite su savimi sąžiningi ir Visata tai įvertins, sėkmės!