Ar galima save barti? Ar tikrai protas ir ego yra blogis?
Jaučiu gausiu dabar akmenų nuo to ką rašau, bet turiu pasidalinti. Tai skaudus tekstas, bet su gera pabaiga! Verta skaityti iki galo.
Kiek tenka šią vasarą dalyvauti festivaliuose ir kituose dvasingumo renginiuose bei bendrauti su bendraminčiais kuriuos labai myliu, matau kaip dabar mūsų tarpe yra labai išpopuliarėjęs savo proto neigimas. Tokia subtili prievartos sau forma. Sakau subtili, nes įvardijama ji paprastai kitaip – pvz., savidisciplinavimas. Bet svarbu žinoti ribą ką tu gali saugiai daryti, ir kas nėra saugu. Nes turiu pažįstamų, kurie su besaikiu proto, ego neigimu, peržengus savisaugos instinkto ribas yra pakenkę sau. Ir moksliniai tyrimai tą patvirtina, kad negali savęs žaloti. Su visa pagarba skirtingiems metodams, bet turiu pasakyti šių metodų negražiąją pusę. Jie prasideda neutraliai – teigiama, kad jeigu tu turi minčių, tai jos nėra tavo dalis, ir tu už jas neatsakingas – tai ego už tave galvoja, tai proto mintys. Čia iš dalies sutinku, tai tinka identifikavimui ir galima naudotis kituose metoduose, kur su meile vykdome atsitapatinimą. Bet judėkime toliau. Tada sudaroma prielaida, kad protas, mintys, ego yra blogis, kuris tau neleidžia būti savimi, tad jį tu turi sėdėdamas ir medituodamas sunaikinti.
Mano manymu, tai kad protas tiesiogiai neleidžia priartėti prie Savęs yra dalinai tiesa, tačiau aš visai nelaikau to blogiu. Kai kuriais ypač intensyviais metodais remiantis, šį tariamą blogumą, žolelių nuoviru žmogus turi išsitrinti iš savęs, biologiškai, ir “persiprogramuoti”(!) (Patikslinu – aš neturiu kategoriškos nuomonės prieš žolelių nuovirus apskritai, išsakau tik nuomonę prieš proto trynimą ir kitokį savo kūno prievartavimą kaip bet kokio metodo tikslą. Ar su žolele ar su meditavimu)
Paklauskime taip – ar ego tikrai yra blogis?
Viena pasakysiu – jeigu ego TIKRAI blogis, tai kuriem galam mes jį pasiėmėm į Žemę, kaip siela apsivilkdami šį nuostabų kūną, instrumentą save patirti? Tada jau ko ko, bet ŠITO tikrai nereikėjo temptis su savimi. Ar ne?
Kas dėl ego ir proto, iš tikro yra viskas kur kas gražiau ir tikrai ne taip banalu ir paprasta, kaip drąstiški metodai sako. Taip, nevaldomas ego, besaikis malonumų vaikymasis ilgainiui mus PRIRIŠ prie ego, bet esminis skirtumas, žodelis čia yra ir yra – pririš. Prisirišimas prie proto vaikymosi, prie ego malonumų tenkinimo yra tikrai negerai. Nes neduoda pažangos sielai ir trukdo mums save suvokti, laiko žemose vibracijose, tam tikrame proto paklydime. Bet tiek pats Protas, tiek ir pats Ego yra Kūrėjo įrankis Žemėje. TU ir esi tas Kūrėjas.
Ego mes pasiimam į Žemę todėl, kad tai leidžia laikinai atsiskirti nuo mūsų kolektyvinio sielų žinojimo, ir tik kuriam laikui įgauti ribotą savęs tapatinimąsi. Tada kai gimei čia, pažvelgei į save ir pamatei tą mažąjį save – kad štai esi tu – štai Tavo kojos, tai Tavo rankos. Ir galva kuri dabar ant pečių mąsto ir šias eilutes skaito – ji irgi Tavo, Tu ją turi. O vat ta galva kur ant kaimyno – ten ne tavo galva, nejudink jos, vadovaukis savo instrumentu. Tai yra tam tikras iššūkis, apsunkimas, ateinant iš Dvasios erdvės, nežabotos laisvės ir galingumo aplinkos. Apsiimant šį ego, sąlygotumais ribotą protą, save atrasti naujai. Imtis tikrų naujų atradimų. Kaip ir sportininkas, žinodamas kokios jėgos jam reikės rungtynėse, eina į treniruočių salę ir renkasi atitinkamą svarmenų komplektą, subalansuotą jo augimui, sielos sąmonei.
Tai yra nuostabus, gražus žaidimas, ir ego ir protas tikrai nėra tas blogis, kuris čia viskuo kaltinamas.
Pasidalinsiu intensyviu pavyzdžiu, kuris buvo mano patirtas, šįmet naudotas viename dideliame festivalyje – tai buvo absoliutus proto neigimas, metodo “kaip nukauti protą” dalis. Tai buvo drąstiškas ėjimas su neobliuota lazda per viską kas žmogui jautru. Viską ką pasakydavom, mūsų pasirinktas partneris turėdavo mums atsakyti, kad “Ne”. “Neig viską!” mums liepdavo vadovas. “Kad ir ką pasakys tau tavo partneris, turi liepi savo protui neigti viską”. Tarsi tai turėtų padėti save mylėti? Nepadėjo. O ką padėjo padaryti, tai įvaryti save į kampą, ir jutau tai darydamas kartu su kitais, kaip vidus skaudinasi ir priešinasi, klausia kodėl yra skriaudžiamas? Taip yra daroma su kate nevykusiuose psichologiniuose eksperimentuose, kol ši ilgainiui lengva forma išprotėja… Šis vadovas yra didelės valios žmogus, autoritetas, mokantis bet kokį klausimą paversti spąstu, tad netgi metodu abejojantis ir garsiai klausimą užduodantis žmogus, greitai prie visų yra įspraudžiamas į tariamą “You fail, nieko nesupranti, sėsk du” kampą. Jo klausimas greitai apsukamas priešais jį patį, negerbiama kito nuomonė. O kas dar blogiau – taip nesaugu. Niekuomet taip nedarykite. Protas TURI turėti saugias ribas, turi turėti kur pasislėpti, kad išsigydyti. Negalima iš jo atimti užuovėjos, visišku visko neigimu. Net jo pačio. Nes jis patikės…. Patikėkit, užsispyrusiai kartojus šį metodą, vidus galų gale palūžta ir pabyra varžteliai.
Protą reikia MYLĖTI, o ne jį bausti ir statyti į kampą kiekvienai progai pasitaikius. Kodėl barimu grįsti projektai, metodikos pasiekia tik laikino rezultato? Užtat, kad taip, drąstiškai sužlugdytas protas kaip vaikas pasitrauks į kamputį ir palūš, duos tavo tarimam dvasingumui kelią. Ir tuo tarsi tapsi tyras ir sveikas? Nieko panašaus. Tokiu veiksmu ką tik vidus tapo sužeistas, ir vidinis vaikas verkia. Kaip negali atsisakyti savo rankos ar kojos, taip turi mokintis su protu ir ego gebėti bendrauti, aprūpinti juos meile ir širdies gerumu. Negalima jokiu būdu savęs bausti!
Baudimas yra agresija. Savęs baudimas niekuo ne geriau. O savęs mylėjimas yra aukštesnės vibracijos, gydantis mintis, susipainiojusius savęs tapatinimųsis, ir padedanti išspręsti vidinius konfliktus.
Šviesus yra mokytojo Mooji metodas – jis tau leidžia su Meile paleisti irzulius prote, ir jie išplaukia į begalinį Dvasios vandenyną. Ir jokios prievartos nėra.
Kada vaikas sveiksta greičiausiai? Tada kuomet saugiam mamos glėby apsupamas begaline meile ir rūpesčiu jo nerimastavimams. Jis gydosi meile. ❤️
