Savęs jautimas ir bendravimas. Praktikos over-empatiškiems žmonėms

Empatija – tai ką laviname kurso metu, kad tobulėtų mūsų įgūdžiai suprasti, gauti informacijos, priimti atsisiuntimus, pagydyti kitą. Ir visgi dažnas žmogus, savy atskleidęs šią nuostabią galybę, nesugeba jos kontroliuoti – gali, tik nežino kaip.

Pavyzdys: jeigu kas mums pasakoja baisią istoriją, nevalingai mūsų empatijos gija nukrypsta ten kur veda mūsų dėmesys, pradžiai į kalbantį asmenį, mes vidumi “klausome” kaip jis jaučiasi tai pasakodamas, vėliau dėmesys krypsta į jo istoriją, ir joje veikusius veikėjus, tada gauni informaciją, supranti kas ir kodėl, gidai ar aukštsesnysis aš tavo nevalingo prašymo dėka perduoda tau dar daugiau informacijos, ir tik paskui susizgrimbi, kad visai jau pasinėręs tame, i kad visa tai ne tavo tema, tavęs nedomina. O klausydamas tavęs neliečiančios istorijos, ir nepašytas adėti tretiems asmenis, tu išsekai naudodamasis empatijos galimybėmis.

Tad galimas –

PERNELYG UŽSITĘSUSIOS EMPATIJOS SUKELTAS IŠSEKIMAS

…arba over-empathy. Kuris ilgainiui užsibuvęs virsta pernelyg ilgai užsitęsusios empatijos sindromu ir veda į alergijos empatijai atsiradimą. to simptomas yra pyktis. Pavyzdžiui esi geras žmogus, padedi visiems ir atrodo visus myli, bet staiga pradeda dėtis keisti dalykai – kuomet kas nors tavęs pradeda prašyti pagalbos, užuot įjungęs atjautą ir supratęs prašančiojo susirūpinimo prižastį (laikinas buvimas jo asmenyje), tu supyksti ant prašančiojo, nors užpykti jokios regis priežasties nėra. Tai ženklas kad pertemptas empatijos raumuo. Taip nutinka tada, kai nebeturi kur dar padėti tau nereikalingos energijos, ir kūnas pereina į savigynos režimą – tau nereikalinga energija tavyje išeina pykčio proveržiais. Taip nėra gerai, tau reikalingas poilsis, ganėtinai skubiai atstatyti save.

SKIRTI DAUGIAU LAIKO SAU

Kai slenkstis peržengtas, aura ir kūnas praranda sveikatą, ego darosi aršus, intensyvus, kovojantis, besiginčijantis, nepripažįstantis kitų tiesų – mus bando žemais dažniais apsaugoti išsekimo.

Atpažinti kas esi

Tai kad nebūtų didelio išsekimo, gali mokintis savo empatijos lauką “susekti” ir tokiu būdu užkirsti jam kelią jungtis prie visur ir visko. Na tiksliau, mechaniškai, tokio dalyko kaip “empatijos laukas” nėra, tai sielos gebėjimas susitapatinti su visais įmanomais dažniais.

Esu išbandęs ir visokių skydų, bei magijos barjerų statymus. Bet deja jie ne visi pajėgūs sustabdyti SAVE nuo perėjimo laisva valia ir savo noru kiaurai juos :). Magija ir barjerų statymas, toks kaip pvz., savo energoinformacinio lauko uždarymo pratimas padeda susistatyti ribas ir apsaugoti savo informaciją nuo pašalinių jėgų. Bet kai dirbi su savim ir save bandai apsaugoti nuo savęs paties nevalingų įpročių kištis į kitų žmonių energoinformacinius laukus – čia jau visai kitaip.

Bet ir čia nieko baisaus. Tereikia truputį valios, pasitreniruoti ir empatijos laukas stabilizuojasi. Ar tiksliau – lieka dėmesys ir jo jėga tavo auroje. Neišsiblaško į šalis.

Mechaniškai žiūrint, viskas vyksta tavo dėmesio dėka – dėmesys yra energijos nukreipimas. (Prisimink kuo egregorai labiausiai ir suinteresuoti – juk dėmesiu ir jausmais).

Kaip išlikti savo ašyje, pokalbyje su nesąmoningu žmogumi

• Pastebėk kokias reakcijas, emocijas tavyje šio žmogaus elgesys ar bendravimas sukelia
• gal karminės pamokos slypi už jų?
• tada gali Reiki sau atlikti. Taip pat savo lauko stiprinimą kitais būdais, pvz., empatijos lauko stirpinimo praktikomis, kristalais
• gali tam žmogui padaryti Hoponopono palinkėjimus/meditaciją
• arba palaiminti jį, jo dieviškos kilmės kibirkštį jame prisiminant (mintyse: “matau tavyje dieviškąjį asmenį” ar panašiai). Nesistengiant jo keisti jokiu būdu, nes tiesiog prisirišite prie situacijos ir žmogaus. Šis pratimas ne apie žmogaus valdymąIšsamiau atsakyti galima tik konkretų atvejį išanalizavus įmanoma sužinoti koks veiksmas Ne/Reikalingas. Kartais tiesiog išlaukti, nesusinervinus

Svarbu žinoti kaip tvarkytis su savo sąmonės lauku. Empatiškumo gebėjimą (susiliejimą dažniais su bet kuo, t.y. šiuo būdu mokytis) turime kiekvienas. Tik pas vienus žmones jis labai nedidukas, o pas kitus, ypač pas jautresnius, kūrybiškus žmones – šis empatijos imlumas labai platus.

Pokalbiuose su griežtesniais, o kartais į kritiką, netgi konfliktus linkusiais žmonėmis, jautresnį gali ištikti “šokas” nuo žemesnių dažnių. Man irgi taip dažnai pasitaikydavo, tad vengdavau su tokiais žmonėmis kontakto. Save kankinti žinoma nėra gerai, tad pasaugoti save labai sveika. Tačiau kartais kai spręsime karminius uždavinius, “likimas” mums pametės tam tikrus žmones, su kuriais ir santykiai ir pokalbiai bus aštresni. Kaip nepasiklysti žemuosiuose dažniuose tuomet?

Štai šiais principais vadovaujantis, gana nesudėtinga išlaikyti savo ašį:

• Mokinkimės sakyti tiesą. Ir išgirsti kitą kiek įmanoma neutraliai, t.y. skaidriai.
• Prieš sakant žodžius kitam, išmokti išgirsti save – ko aš noriu? Ko nori mano esatis? Ko prašosi išgirsti mano kūnas? Kai išjausime savo vidaus, kūno poreikį – galbūt išsakyti žodžius jau nebus noro. O gal ir liks liks svarbu, tik išvados mintys, ir pajautimai taps tikslesni ir tikslingesni. Pažinsime savo vidinį “bagažą” (nepaleistas emocijas, krūvį).
• Svarbu perdėtai nešaukti, nepersūdyti (žr. 1 punktas – sakyti tiesą). Kartais emocijų apimtiems taip ištinka. Tiesos iškraipymas deja ne palengvina, o kaip tik apsunkina bendravimą. O kartais susikalbėjimą padaro išvis neįmanomu. Šaukti ima mūsų vidus kai jaučiasi neišgirstas, nesuprastas (tad siūlau žr. 2 punktą – prieš kalbantis siūlau pirma išgirsti save)
• Koks pokalbio motyvas, koks tikslas? Kai kurie siekiai nepažeidžia Visatos dėsnių, tačiau retsykiais gali būti ir savanaudiški. Tad atpažinimui verta naudoti išlavintą discernment savybę, kad atpažinti save, savo sąmonę ir kitus susijusius dalykus. Prisiminkim – šnekėkimės su kitu tik pirma išklausę save.
• Susirašę šiuos pagrindinius aspektus, šnekamės. Tiesiai ir garsiai. Aiškai reiškiame ką norime pasakyti. Jeigu kitas nesupras – jis turės teisę paklausti, pasitikslinti.
• Leidžiame žmogui atsakyti. Išsakyti iki galo savo nuomonę. Tačiau jeigu kitas leidžiasi į įžeidinėjimus, asmeniškumus (ieško priekabių kaip sakome) – tada šiukštu jam tokoio elgesio su mumis neleiskime. Duokime jam aiškų ženklą sustoti. Gali tiesiog pasakyti “Man nepatinka toks pokalbio tonas”. Nieko tokio nenutiks, pasaulis nenustos suktis, – juk tik išsakysi savo tiesą, tiesa?
• Kalbėjimas papunkčiui. Kartais, žmogus su kuriuo kalbiesi gali būti ir gero charakterio, tačiau sudėtingas suprasti. Tokiu atveju – susirašykite jums rūpimus klausimus (o kartais ir jau galimus sprendimus) eilės tvarka. Leiskis į pokalbį, tačiau emociškai neapsikrauk to ką siūlai/klausi, sakai – išlik nešališkas eidamas per kiekvieną klausimą paeiliui. Overempatiškas žmogus dažnai leidžiasi pernelyg didelius kompromisus, nusileidimus. Per mažai empatiškas – kaip tik nesiklausys kito, o tik savo nuomonės. 
• Todėl patariu klausimus išsakyti kaip faktus a/b. Ir emocijomis prie šių klausimų neprisirišti. Jeigu jums padės – įsivaizduok kad aš šnekuosi su kompiuteriu arba autoatsakikliu. 
• Jeigu leidžia galimybės – atsakymą žymėkis popieriuje (tada klausimas “neužima vietos” galvoje). Tad net jeigu klausimo pašnekovas nesuprato ar atsakė nerišliai – būtent taip ir pasižymėki. Tačiau emociškai nešališkai. (“Atsakymas nerišlus”).
• Užduoki ne daugiau negu 1-3 klausimus vienu sykiu. Ir tik sulaukus atsakymų – judėki prie sekančių žingsnių/punktų. Turėtų suveikti kalbant net su sudėtingiausiu pašnekovui. Ir tik sulaukus atsakymo (pasižymiu taip / ne / nesupratau) judėti toliau. Tai nukenksmina ego. Kuomet esu pernelyg empatiškas, sudėtinga atskirti savo mintis nuo kito, savo energijas nuo kitų energijos šaltinių. Jeigu emocijas laikysime per plačiai, jausmai nusprūs iš dėmesingumo “radaro”, tad nepastebėtos emocijos gali giliai nusėsti pasąmonėje. Arba dar blogiau – jausmas, kurį praleidau pastebėti gali tapti kaltinimo priežastimi pašnekovui. O to visada stenkitės išvengti.
• Jeigu pokalbyje jautiesi sunkiai, tačiau renkiesi jį tęsti – primink sau “visa tai netrukus praeis”
• Prireikus – darykite pertraukas. Kiek įmanoma pajauskite save savo ašyje.
• Jeigu viską darei pagal savo širdies vibraciją, išlaikei save ašyje bent trupučiuką – situacija sprendžiasi iškart tiesiogiai energetiškai, astrale, kartais net nesimatant fiziškai. Nebūtinai su šiuo žmogumi, tačiau bendrai – garantuotai.
• Po pokalbio palyginkite save prieš ir po – kaip skiriasi būsenos?

Empatijos stabilumo stiprinimo – savojo lauko stebėjimo praktika

(laikas atlikti: ~15 min.)

Šį pratimą atlikti kasdien, savaitės laike, ir jeigu patiks, po savaitės nuspręsti jis tinka naudoti toliau.

Kelias minutes laisvai atpalaiduojam kūną, giliai įkvėpiam, iškvepiam.
Jausk sau Meilę (savigarbą, atidumą, dėmesį savo jausmam, būk geras sau, nepiktas)

Taip kelis sykius. Tada pasistenk susitelkti dėmesį į savo auros ribą. Aura yra tavo paties laukas, t.y. astralinė tavo žemiškos savasties dalis, kurios riba bus 1.5-2-3 metrai nuo tavo kūno centro. Vizualinėje akyje tai matysi kaip šviesos ribą, šviesos lauką, sieną.

Pasakome sau – tai yra mano namai.
Mano aura – mano tvirtovė.

Pasėdime taip kelias minutes stebėdami savo aurą. Nieko daryti nereikės, tiesiog stebėk ir žiūrėk kas bus.

Tiesiog stebėjimo dėka, energija neišsidalins ir tekės tiesiogiai į tavo auros lauką, jis taps stiprus, plėsis ir švytės.

Jeigu esi aktyvavęsis ir jauti srautus, gan greitai atpažinsi turbūt kad savimi transliuoji jėgą. Tai vat šio pratimo unikali savybė ir nauda – kad tą jėgą pasilieki sau. Save stiprindamas (nebūtina to stiprinimo specialiai inicijuoti, jis savime vyks kol laikysi fokusą auroje)

Gan greitai turbūt pastebėsi kiek daug savęs išdalindavai ir kitus niuansus. Atsiskleis labai daug kas apie patį save. Viskas gerai, tegu mintys ateina – šiame pratime jos netrukdo. Lai jos būna. Tu tik išlaikyk fokusą auroje.

• Jeigu užeis noras gydyti – tegu, tik viską ką gydysi, turi išlikti šio auros rutulio viduje. T.y. gydysi savo asmenį ar žmogišką kūną.
• Jeigu norėsis kažkam kitam padėti – padėk, bet ne tam kitam, o tam kas yra tavo auros rutuly.
• Jeigu užeis nenumaldomas noras staiga imti ir išgelbėt visą pasaulį – gelbėk – bet ne juos, o save.

Viskas kas tau tik užeis – sutelk savo auros rutuly.

Ir laikyk.

Taip padaręs 15 minučių, didžiausia tikimybė, kad pajusi netikėtą jėgų antplūdį, pažvalėjimą, ir pasitikėjimą savo jėgomis.

Ar turiu būtinai pamatyti savo aurą pratimo metu?
Ne, jeigu dar nesi priėjęs šio gebėjimo atrakinimo šiam gyvenime. Auros pamatymas reikalauja ilgo treniruočių periodo ir tai ne visiem pavyksta. Jeigu nematai auros, tuomet pabandyk jausti ją.

O jeigu nieko nepajaučiu?
Net jeigu ir nieko nejauti, nenusimink, tiesiog atsipalaiduok ir leisk visam tam pratimui būti. Tiesiog dėmesys į savo aurą padarys darbus už tave. Neforsuok, kiek įmanoma pasitikėk savo sielos gebėjimu užsipildyti auros lauką šviesa. Tik tiek.