Straipsniai ir įžvalgos · Pokalbis
Bioenergetikas Vygandas Šimkus: pasaulyje yra tūkstančiai energetiškai stiprių vietų
Ar tam tikros pasaulio vietos iš tiesų turi ypatingą energetinį lauką, o gal jų poveikį kuria žmonių sąmonė, ketinimai ir per šimtmečius susiformavęs kolektyvinis patyrimas?
Bioenergetikas, „Ekstrasensorikos akademijos“ įkūrėjas VYGANDAS ŠIMKUS įsitikinęs, kad energetiškai stiprių vietų pasaulyje yra kur kas daugiau, nei įprasta manyti.
Pokalbyje apie intuiciją, kolektyvinę energiją bei vykstančias transformacijas žmonijoje, jis dalijasi savo požiūriu į tai, kodėl kai kurios vietos mus traukia, kaip atsiranda stiprus energetinis laukas ir kodėl vis daugiau žmonių jaučiasi pavargę. Pokalbio pabaigoje jis taip pat, remdamasis savo pajautimu, įvertino taip vadinamųjų 7 Žemės čakrų energetinį stiprumą.
Parengė – Goda Šleinytė-M.
Nuotraukos – asmeninis archyvas
Ar mėgstate keliauti, jei taip, kokiu tikslu dažniausiai keliaujate? Ar Jums yra tekę lankytis energetiškai stipriose vietose?
Taip, man keliauti patinka. Kam gi nepatiktų kelionės?
Dažniausiai keliauju tam, kad pažinčiau naujas vietas, naujas energijas, o taip pat – kaip žmonės reaguoja į skirtingų šalių energetiką. Tai man yra savotiškas tyrinėjimas, galima sakyti, netgi praktika.
Įdomus pats patyrimas, gyvas santykis su erdve, vieta ir žmonėmis. Esu lankęsis ne vienoje energetiškai stiprioje vietoje. Viena įsimintiniausių – Stounhendžas Anglijoje.
Kalbant apie vadinamąsias 7 Žemės čakras – energetiškai stipriausias pasaulio vietas – kas tai yra Jūsų požiūriu? Ar tai realiai juntamos energetinės zonos, ar labiau simbolinė, dvasinė koncepcija?
Mano požiūriu, tai yra per daug supaprastinta sistema. Suprantu, kad kiekvienas žmogus turi savo pasaulio matymą, savo patirtis ir tai yra visiškai gerbtina. Tačiau iš mano patyrimo ir žinių perspektyvos, tokios schemos kaip „7 Žemės čakros“ dažnai per daug suvienodina tai, kas iš tikrųjų yra daug platesnis ir įvairesnis reiškinys. Man atrodo, kad energetiškai stiprių vietų pasaulyje yra tūkstančiai – gal net dešimtys tūkstančių. Tai nėra kažkoks ribotas sąrašas. Manau, kalbėti tik apie kelias „stipriausias vietas“ yra labai ribojantis požiūris.
Energetiškai stiprių vietų pasaulyje yra tūkstančiai – gal net dešimtys tūkstančių. Tai nėra kažkoks ribotas sąrašas.
Stiprus energinis laukas, mano suvokimu, atsiranda labai įvairiai. Tai gali būti vietos, kur vyksta tam tikros iniciacijos ar žmonių susibūrimai, sakralios erdvės, šventyklos, bažnyčios ar net vietovės, kuriose tam tikra sąmonė ar žmonių ketinimai ilgą laiką palaiko tam tikrą vibraciją. Kartais tai siejama ir su tuo, ką žmonės vadina būtybių ar aukštesniųjų jėgų buvimu, tačiau esmė ta, kad pati erdvė ilgainiui tarsi prisipildo tam tikros kokybės, kurią formuoja laikas ir joje vykstantys procesai.
Taip pat svarbu suprasti, kad dalis šių vietų yra labai „žmogiškai interpretuotos“. Istorija dažnai būna supaprastinta, perrašyta ar skirtingai suprasta, todėl kartais net sunku pasakyti, kuri versija yra tikra.
Dėl to aš pats labai atsargiai žiūriu į fiksuotus sąrašus. Mano požiūriu, energetikos negalima sudėti į vieną žemėlapį ar kelis taškus pasaulyje.
Netgi priešingai – aš esu pats Lietuvoje sukūręs ir įkūręs kelias energetines vietas, apie kurias esu sudaręs ir žemėlapį (energetinesvietos.lt). Tai yra mano praktinis pavyzdys, kad energetinė erdvė gali būti formuojama ir kuriama, o ne tik „randama“ istoriškai.
Iš esmės kiekvienas žmogus ar žmonių grupė gali sukurti tam tikrą energetinę erdvę. Kai vyksta iniciacijos, susikaupimas, dėmesio sutelkimas ar net stipri bendra intencija, ta vieta pradeda „laikyti“ tam tikrą būseną. Ir būtent todėl, kai žmonės lankosi tokiose vietose, jie kartais patiria kažką stipresnio, nes pati kolektyvinė energija ten jau yra „įkrauta“.
Pavyzdžiui, jei vienoje vietoje susirenka 30 ar daugiau žmonių, kurie stipriai koncentruojasi į tam tikrą idėją, tai jautresnis žmogus gali tai aiškiai pajusti. O kai tokių žmonių yra šimtai ar tūkstančiai, tas laukas tampa dar stipresnis – tada žmonės tiesiog jaučia, kad „kažkas vyksta“. Tai galioja tiek vadinamoms šventoms vietoms, tiek visoms kitoms erdvėms – tiek pozityvioms, tiek neutralioms.
Ar žmonės, net ir nesidomintys energetiniais dalykais, gali pajusti skirtumą būdami tokiose vietose?
Taip, žmonės gali jausti skirtumą. Tai gali pasireikšti labai įvairiai – per emocijas, intuiciją, bendrą būseną. Vieni jaučia stipriau, kiti silpniau, bet poveikis dažniausiai yra.
Svarbu suprasti, kad kai daug žmonių sutelkia dėmesį į vieną vietą ar idėją, atsiranda tam tikras „kolektyvinis laukas“. Ir jis veikia visus, kurie ten patenka.
Kodėl, Jūsų manymu, kai kurios vietos / šalys žmones traukia „nepaaiškinamai“, net jei jie racionaliai negali to pagrįsti? Ar tai gali būti susiję su žmogaus energetiniu jautrumu?
Taip, tai gali būti susiję su jautrumu, bet ne tik. Vis dėlto aš tai matyčiau ne kaip vieną priežastį, o kaip daug skirtingų sistemų žmoguje vienu metu. Kiekvienas žmogus savyje turi labai daug sluoksnių, todėl ir priežastys, kodėl kažkas traukia, gali būti labai skirtingos.
Vienas iš galimų aspektų – tai, ką galima pavadinti sielos kryptimi arba sielos misijos aktyvacija. Kartais žmogus tam tikru gyvenimo etapu tarsi „pabunda“ tam tikrai patirčiai: jis nori kažką sužinoti, patirti, išgyventi ar suprasti. Tokiu atveju atsiranda vidinis traukos jausmas – tai gali būti susiję ne tik su vieta, bet ir su žmonėmis, idėjomis, knygomis ar net konkrečiais gyvenimo scenarijais.
Jeigu žmogus tą vidinį impulsą priima, tarsi leidžia jam vykti, tada tas procesas „atsidaro“ ir pradeda vystytis natūraliai. Tada žmogus gali jausti stiprią trauką vykti į tam tikras šalis, keisti aplinką ar net gyvenimo kryptį.
Kitas svarbus aspektas – jautrumas. Jei žmogus yra labai jautrus, jis dažnai stipriau jaučia ne tik savo vidinius procesus, bet ir tai, kas vyksta aplinkoje ar net globaliai. Tokiu atveju pasaulio įvykiai, kolektyvinės būsenos ar bendros emocinės bangos gali „pereiti“ per jį daug intensyviau. Ir tada žmogui gali būti sunku atskirti, kas yra jo vidinis noras, o kas – tiesiog išorinis fonas.
Jeigu žmogus sąmoningai to neatpažįsta, jis gali jausti stiprią trauką kažkur vykti, kažką keisti, nors iš tiesų tai gali būti bendras emocinis ar energetinis fonas, kuris jį veikia.
Kai žmogus pradeda tai atpažinti – kad ne viskas, ką jis jaučia, yra jo asmeninis impulsas – tada atsiranda daugiau aiškumo. Jis gali lengviau suprasti, ar tai tikrai jo kelias, ar tiesiog išorinių procesų atspindys.
Todėl ta „nepaaiškinama trauka“ gali būti labai skirtingos kilmės – nuo labai asmeninių vidinių procesų iki platesnio jautrumo aplinkai ar kolektyvinei būsenai.
Kaip apibrėžtumėte energetinių žinių ar gebėjimų pritaikymą kasdienybėje? Kaip tai gali būti integruojama į įprastą žmogaus gyvenimą, darbą ir santykius?
Kasdienybėje tai labiausiai pasireiškia labai paprastais dalykais. Vienas iš pagrindinių būdų, kaip energetines žinias galima pritaikyti, yra intuicija. Nors čia yra labai daug skirtingų lygių ir niuansų, iš esmės tai yra gebėjimas geriau jausti save ir situacijas. Pavyzdžiui, santykiuose žmogus gali lengviau suprasti tiek save, tiek kitą. Darbinėse situacijose jis gali greičiau pajusti, ar tam tikras sprendimas jam tinka, ar ne – ar jis „rezonuoja“ su tuo, ką žmogus iš tiesų nori daryti. Net konfliktinėse situacijose intuicija gali padėti greičiau atpažinti, kas vyksta viduje, ir aiškiau suprasti, iš kur kyla tam tikros reakcijos ar jausmai.
Svarbiausia čia nėra „tobulumas“. Tai nėra būsena, kur visada viskas aišku ar be klaidų – tai nuolatinis mokymosi procesas, kuriame žmogus vis geriau pradeda suprasti save.
Iš esmės tai veda į didesnį aiškumą. Gal net ne į paprastumą, o būtent į supratimą – kai žmogus pradeda aiškiai matyti, kas su juo vyksta, kodėl kyla tam tikri impulsai, norai ar pasirinkimai. Tokį supratimą galima pritaikyti labai plačiai – nuo kasdienių sprendimų iki darbo, santykių ar net terapinių veiklų.
Terapijos, konsultavimo sritys ar darbas su žmonėmis apskritai reikalauja labai plataus jautrumo ir gebėjimo jausti situacijas. Todėl tokie gebėjimai ten gali būti ypač plačiai pritaikomi. Net ir labai praktiškose profesijose tai gali pasireikšti – pavyzdžiui, žmogus greičiau pajunta kito būseną, situacijos kontekstą, bendrą „foną“.
Tačiau tam, kad tokie gebėjimai būtų naudojami atsakingai, vis tiek reikalingas pasiruošimas ir mokymasis – tam tikri mokymai, praktika, patirtis. Tik tada žmogus gali sąmoningai tai taikyti padedant kitiems.
Jau daug metų rengiate ekstrasensorikos mokymus savo įkurtoje „Ekstrasensorikos akademijoje“. Papasakokite, kaip vyksta pajautos ir energetinio jautrumo lavinimas?
Taip, šie dalykai tikrai lavinami. Ekstrasensorikos mokymai – tai įvairių metodų visuma, kurią galima taikyti pagal žmogaus pasirengimą ir patirtį. Vienas iš svarbiausių dalykų – darbas grupėje. Praktika rodo, kad žmogui daug lengviau mokytis ir lavinti pajautą, kai jis tai daro ne vienas. Dirbant individualiai dažnai atsiranda daugiau vidinių trikdžių, sunkiau pamatyti savo būsenas, todėl procesas tampa lėtesnis. O grupėje atsiranda visai kitoks laukas – bendras procesas, kuriame žmonės vieni kitus veikia, palaiko ir natūraliai padeda atsiskleisti jautrumui.
Kitas svarbus aspektas – mokytojas, kuris jau turi patirties šioje srityje. Tai nėra „kontrolė“ ar nurodinėjimas, o veikiau tam tikra kryptis ir energetinė laikysena, kuri padeda kitiems lengviau įsijungti į procesą. Žmogaus, kuris jau yra išvystęs tam tikrą gebėjimą, buvimas grupėje pats savaime kuria tam tikrą lauką. Tai gali padėti kitiems greičiau pajusti, atpažinti ir suprasti savo pačių pojūčius.
Žinoma, kiekvienas žmogus į tai reaguoja skirtingai – vieni atsiveria greičiau, kiti lėčiau, ir tai yra natūralu.
Iš esmės tai yra kolektyvinis procesas, kuriame svarbus tiek darbas grupėje, tiek mokytojo patirtis, tiek ir pats bendras buvimas kartu, kuris sukuria tam tikrą bendrą energetinį lauką. O toliau jau yra detalės, metodikos ir praktikos, kurios padeda tą pajautą stiprinti, integruoti ir geriau suprasti. Tačiau pagrindas išlieka gana paprastas – žmogaus gebėjimas atsiverti procesui ir mokytis per patyrimą.
Kaip, žvelgiant iš ekstrasensorikos perspektyvos, paaiškintumėte ryšį tarp emocijų, sveikatos ir ligų?
Iš esmės ekstrasensorikos ir psichologinis, mokslinis požiūris čia labai stipriai persipina, skiriasi tik požiūrio kampai.
Kalbant paprastai, emocijos, ypač tos, kurios yra užspaustos ir neišreikštos, daro poveikį žmogaus būsenai. Tai nėra tik „jausmas galvoje“ – tai veikia visą sistemą: kūną, nervų sistemą, bendrą energetinę būseną. Kai emocijos yra slopinamos, jos tarsi „lieka sistemoje“ ir gali kartotis per skirtingus lygmenis – tiek psichologiškai, tiek fiziškai. Tai, ką žmogus neišreiškia ar atmeta, vis tiek kažkokiu būdu ieško išraiškos ir dažnai pasireiškia per įtampas, pasikartojančias būsenas ar net fizinius simptomus.
Iš esmės tai galima matyti ir per fiziologiją – nervų sistema, stresas, kūno reakcijos – ir per energetinę perspektyvą. Tai skirtingi būdai apibūdinti tą patį procesą.
Kai žmoguje yra vidinis susiskaidymas (emocijų, reakcijų, patirčių „atsidalinimas“), jo sistema nustoja veikti kaip vientisa visuma – vidinės dalys tarsi nebesusikalba tarpusavyje. Ir tai virsta realiai juntamomis pasekmėmis žmogaus elgesyje, gyvenime bei net visuomenėje.
Todėl galima sakyti, kad sveikata labai susijusi su vidine būsena – su tuo, kiek žmogus gali ir leidžia sau jausti, priimti ir integruoti savo emocijas, kiek jam pavyksta atpažinti skirtingas savęs dalis (subasmenybes) ir kiek neteisia savęs, bet leidžia šioms atpažintoms dalims bendrauti tarpusavyje – o tai ir yra tikrasis tiek sveikatos, tiek laimės, tiek apskritai pilnatvės šaltinis. Be abejo – kai kurie procesai yra ir karma – tad tą irgi svarbu gerbti, atpažinti ir leisti tam būti tiek, kiek siela tam turi poreikio.
Teigiate, kad prisijaukinti intuiciją nėra sudėtinga. Kaip žmogus, neturintis ekstrasensorinių gebėjimų, galėtų išmokti labiau pasitikėti savo vidiniais pojūčiais, intuicija?
Aš šiek tiek prieštaraučiau klausimo minčiai, kad žmonės nejaučia ar neturi intuicijos. Pirmiausia supraskime, kad intuiciją turi visi žmonės. Išimtis galėtų būti tik labai reti klinikiniai atvejai. Visi žmonės jaučia – tik skirtingais būdais: vieni per sapnus, kiti per kūno pojūčius, dar kiti per labai subtilius vidinius signalus.
Esmė ne ta, kad intuicijos „nėra“. Esmė ta, kad žmogus dažnai pats ją užblokuoja – prikaupia per daug informacijos, įtampos, streso, minčių, emocinių sluoksnių. Tada visa sistema tampa perkrauta ir sunkiau atskirti savo pojūčius. Intuicija vis tiek yra, bet ji tarsi užgožiama.
Tokios praktikos kaip meditacija veikia būtent todėl, kad padeda po truputį „iškrauti“ tą vidinį triukšmą, nuraminti sistemą ir grąžinti aiškumą. Tai nėra momentinis procesas – kuo daugiau žmogus yra prisikaupęs vidinės įtampos, tuo daugiau laiko reikia ją paleisti, ypač jei ji jau nugrimzdusi į gilesnius sluoksnius. Taip pat padeda praktika – mokymasis atskirti, kas yra baimė, kas yra protas, o kas – vidinis pojūtis.
Taip pat labai svarbus yra kontaktas su žmogumi, kuris tą būseną jau yra atpažinęs savyje. Buvimas šalia tokio žmogaus, bendras darbas ar mokymasis grupėje gali padėti lengviau „užsikabinti“ už to pajautimo.
Iš esmės tai yra procesas, kuriame žmogus iš naujo išmoksta atskirti ir atpažinti tai, kas jame visada jau buvo.
Pastaruoju metu vis dažniau kalbama apie intensyvias transformacijas žmonijoje. Kaip Jūs tai matote? Ar jautresni žmonės šiandien tai išgyvena stipriau?
Mano požiūriu, pasaulis nėra vienalytė sistema, kurią galima paaiškinti vienu modeliu. Yra daug skirtingų lygmenų, daug sistemų ir daug skirtingų realybės suvokimų. Todėl ir tai, kas dabar vyksta, nėra vienos krypties procesas.
Vis dėlto galima matyti tam tikras globalias tendencijas. Aš tai suprantu kaip tam tikrą civilizacijos virsmą – tarsi žmonija, kaip visuma, būtų viena sistema, kuri pereina į kitą etapą.
Tačiau tai nereiškia, kad viskas vyksta vienodai ar vienu metu. Yra skirtingos kultūros, skirtingi regionai, skirtingos „posistemės“, kurios turi savo ritmą ir savo energetiką. Jos tarsi juda paraleliai, bet nebūtinai sinchroniškai.
Šiuo metu atrodo, kad vyksta stiprus perėjimo periodas – tarsi augimo šuolis, kai sena struktūra nebetelpa, o nauja dar nėra iki galo susiformavusi. O taip pat – keičiasi ir daugelio žmonių sielos misijos, kas irgi yra labai svarbu. Dėl to laikinai gali jaustis kaip įtampa, chaosas, dezorientacija.
Šiame procese žmonės natūraliai persiorientuoja – keičiasi jų tapatybės, kryptys, vertybės. Tai gali pasireikšti labai praktiškai: žmogus staiga nebesupranta, kas jis yra, ką jis daro, kas jam rezonuoja, o kas nebe. Dėl to kyla tas vadinamasis „kas aš esu?“ klausimas – ir tai iš esmės yra labai esminis etapas, kuris turi ypatingos svarbos paskirtį, nors iš išorės jis gali atrodyti kaip krizė.
Kiek tai truks, pasakyti sunku, nes tai priklauso nuo to, kaip žmonės reaguoja į šį procesą. Kuo daugiau baimės ir pasipriešinimo, tuo procesas tampa lėtesnis ir sunkesnis. Kuo daugiau priėmimo – tuo jis vyksta greičiau ir sklandžiau.
Mano matymu, šis intensyvesnis laikotarpis gali trukti dar apie dešimt metų, po kurių procesas pereis į ramesnę, stabilesnę fazę. Tačiau pats virsmas niekur neišnyks – jis tiesiog taps mažiau chaotiškas.
Svarbu ir tai, kad net ir sudėtingi laikotarpiai nėra „blogi“ – jie dažnai iškelia esminius klausimus, kurie skatina žmones judėti pirmyn, permąstyti save ir savo gyvenimą. Net ir tas vidinis neramumo jausmas gali būti labai svarbus postūmis pokyčiui.
Ar tikite, kad po tokių sudėtingesnių etapų visuomenę gali pasiekti šviesesnis ir harmoningesnis laikotarpis? O gal, Jūsų nuomone, tam reikalingos ir mūsų pačių pastangos – didesnis sąmoningumas, daugiau vidinės atsakomybės bei pokyčių kolektyviniu lygmeniu?
Manyčiau, kad visas šis maksimaliai intensyvus laikotarpis galiausiai turėtų natūraliai išsirutulioti į kažką naujo, o vėliau žmonės sakys: „Aha, supratom, čia buvo tas etapas.“ Tai greičiausiai pereis į ramesnį, labiau stabilų laiką.
Visada jaučiu, kad egzistuoja ne tik tam tikri žmogiški procesai, bet ir platesnės – Žemės, vibracinės sistemos, kurios tarsi lemia bendrą foną. Ir panašu, kad tai, kas vyksta dabar, yra neišvengiama – Žemė vis tiek remiasi poliarumu, ir nuo to nepabėgsi. Poliarumas čia yra svarbus, nes būtent jis sukuria mokymosi lauką. Jeigu būtų išimta bet kokia tamsesnė, sudėtingesnė pusė, nebebūtų ir patirčių gylio – nebebūtų iš ko mokytis. Vadinasi, išnyktų ir pats augimo procesas.
Kalbant apie žmonių pastangas, svarbu suprasti, kad šiuo metu daugelis yra stipriai pavargę, emociškai perdegę, todėl net papildomas „stengimasis“ gali būti ne tik neefektyvus, bet kartais net žalingas.
Todėl kiekvienam tai labai individualu: vieni jau anksčiau darė pertraukas ir susitvarkė savo vidinę būseną, kiti jas daro dabar, o dar kitiems tai dar tik ateis. Šiuo laikotarpiu pertraukos yra labai svarbios.
Iš esmės dabar labiausiai padeda ne dar didesnis spaudimas sau, o paprastesni dalykai: poilsis, miegas, tinkama mityba, mažiau perteklinės informacijos ir sąmoningas lėtėjimas. Kiekvienam tai gali atrodyti vis kitaip, bet bendra kryptis – mažiau „darymo“ ir daugiau atsistatymo.
Ką šiandien rekomenduotumėte mūsų skaitytojui, kuris jaučiasi emociškai pervargęs ar perdegęs nuo nuolatinės saviugdos ir dvasinių dalykų?
Manau, kad vienas geriausių sprendimų šioje situacijoje yra šiek tiek atsitraukti ir leisti sau kurį laiką „nieko nedaryti“. Svarbu suprasti, kad tai nėra kažkoks silpnumas. Kartais žmogus per ilgą laiką būna apleidęs net pačius paprasčiausius dalykus: savo savijautą, poilsio ritmą, kasdienę rutiną, taip pat mitybą.
Tokiu atveju verta sugrįžti prie labai paprastų, žemiškų dalykų – to, kas galbūt buvo pamiršta net dešimt metų: tvarkos, poilsio, miego, sveikesnio maisto, elementaraus rūpinimosi savimi. Kai tai pradedama daryti, nervų sistema pamažu nurimsta. Nes jeigu ji nuolat „įjungta“ lyg radijas, kuriame nuolat groja triukšmas ar panika – žmogus tiesiog nebegali normaliai funkcionuoti, jis išsenka.
Todėl šiuo metu svarbiausia yra ne dar daugiau analizuoti, o susigrąžinti resursą ir tiesiog gyventi.
Ar kelionės gali būti tas „atsitraukimas“ ir „nieko neveikti“?
Taip, kelionės iš esmės gali būti tas atsitraukimas ir laikas, kai žmogus tarsi nieko neveikia. Tačiau svarbu atkreipti dėmesį, iš kokios būsenos žmogus keliauja. Kartais žmonės tampa tiesiog „turistais“, kurie nuolat keliauja, bet tai daro ne dėl poilsio, o tam, kad pabėgtų nuo kažko ar užpildytų vidinę tuštumą įspūdžių gausa. Tokiu atveju kelionės gali virsti tiesiog eiliniu pabėgimu, panašiai kaip rūkymas – kai ieškoma vis naujo dirgiklio.
Todėl svarbu pasitikrinti, koks yra tikrasis keliavimo interesas. Jei keliaudami nebėgame nuo savęs ir nuo savo problemų, tuomet kelionės tikrai gali būti labai naudingas atsitraukimas kaip poilsis.
