Tai, ką patyrėme Vygando mokymuose-praktikose, buvo be galo įdomu, nors tuo pačiu ir paslaptinga, mįslinga. Praktikų metu laikas tarsi sustodavo, o gal net užsipildydavo mumyse glūdinčia ramuma, darna, kurios būdavo sumaniai pažadinamos, atveriamos. Patikėjau dar kartą tuo, ką nuolatos jaučiau, padėjo Vygando tvirtas ir konkretus patarimas, reiklus žvilgsnis bet kuriuo momentu „susiimti”, „sugrįžti į save” ar surasti savąjį „aš”. Kiekvienas užsiėmimas buvo vis kitoks. Kiekvieną kartą ir jaučiausi kitaip, patyriau kitaip, atradau vis daugiau ir daugiau, o svarbiausia, kad tame tarpe, tuo laiku buvo g e r a. Šiandien galiu sau pasakyti: neuždaryk, o atrakink vidinę „šviesą”, atverk plačiau, drąsiau vartus į Šviesos Amžinąjį Šaltinį, pasitikėk ir neužmiršk. Ačiū Vygandui, kuris parodė kaip surasti tą kelią, kuriuo dabar jau taip gera eit.
