Vilma

Tą dieną, po žaidimo, jaučiausi atgavusi seniai pamestą ryšio su Siela jausmą, tokį pojūtį, kad “siela šoka”…
Po keleto dienų prasidėjo visokie “atkritinėjimai”, bet dabar tuoj apsižiūriu, kur aš čia randuosi “Lilos lauke” ir kokiu keliu man iš to išeiti. Gyvenime, kur “žaidimo lenta” yra didelė, priežastingumo ryšiai mūsų akims nėra taip lengvai aprėpiami. Čia, keliuose kvadratiniuose žaidimo metruose, kur erdvė ir laikas koncentruoti, ryšys tarp tavo pasirinkimų ir jų pasekmių yra akivaizdus…
Šitam lauke gali matyti visas savo kilpas, kuriomis vaikštai gyvenime.
Šitas laukas nepalieka tau bergždžios vilties, kad kažkur save “biški” išduodamas, gali prasibrauti iki tave tenkinančio rezultato.
Čia nėra neapšviestos erdvės, kur galėtum nuslėpti kažkokią “nepatogią” ar “negražią” tiesą. Nėra jokių “tamsių kambariukų”, kur galėtum dalį savęs paslėpti ir taip pratūnoti iki žaidimo pabaigos, tikintis tada jau “viską apmąstyti, praanalizuoti ir tuomet jau su tuo susitvarkyti”.
Ne, viskas vyksta ČIA ir DABAR!
Transformacija turi įvykti DABAR. Tau net neleis baigti žaidimo, jei vaikščiosi įprastiniais aplinkkeliais! 🙂
Įvairių traumų, gynybų, sąlygotumų pasekoje mes turime tam tikrą “tvarkymosi su gyvenimu” būdą. Ir kol tavęs iš to įprasto modelio kas nors neištraukia, net negali pamatyti, koks jis neefektyvus. Kol nepatiri kitokios savo tapatybės, tol net nesuabejoji, kad toji įprastinė ir esi “tu”.
Bet kol Gyvenimui pateikinėji neautentišką savo tapatybę, tol tai, ką iš jo gauni, tavęs irgi netenkina… Jeigu nori tenkinančių mainų su Gyvenimu, pats turi būti “tikra moneta”.
Lilos laukas ir moko, kaip per teisingus pasirinkimus savo viduje sugrįžti į tikrąją savo vibraciją, tapti autentiška savęs, kaip žaidėjo, versija. KAD PARTIJA SU GYVENIMU BŪTŲ WIN – WIN. Nes “mažojo” žaidimo baigiamasis langelis yra tik vartai į “Didžiąją Žaidimo Lentą”….