Trumpas komentaras žurnalui Intuicijos/nuojautos tema.
Ž: Kas yra nuojauta? Ar ją turime visi? Galbūt suaugę ją prarandame? Kaip būtų galima pagerinti nuojautą arba intuiciją? Kaip jos neprarasti?
VŠ: Nuojautą turime visi. Ir suaugę ir vaikai. Ji niekur nedingsta, tik suaugus ir užsiimant “rimtais” protui dalykais, ji slepiasi. Kiekvienas žmogus Žemėje turi intuiciją. Aš ją vadinsiu šiuo žodžiu, nes nereikėtų supainioti su baimėmis, kurias pagimdo įsiaudrinus vaizduotė. Baimės nėra intuicija. Intuiciją, tikrąją, mes atpažįstame iš dviejų dalykų – arba pakylėjimas, arba slėgimo jausmas, toks kuris sakys “nedaryk to, save vėl išduosi”. Pakylėjimo pojūtis (kuomet nesupainiojamas su fizine aistra) yra tai, kas leidžia sielai pačiu lengviausiu būdu naviguoti Žemėje, pasikliauti Visata ir dėl nieko nesijaudinti. Sekdami šiuo keliu, maksimaliai priartėjame prie savo sielos plano, intencijos. Tada ir Visata padeda labiausiai. Neklausant intuicijos, renkantis protui, išskaičiavimui (ego) naudingus dalykus, taip pat ir iš baimės, mes papuolame į savo kūno ir proto spąstus. Atrodytų rinkomės teisingai, o va še tau kad nori, papuolėm į nemalonią situaciją. Tenka tada vėl rinktis iš naujo.
Intuicijos pamesti neįmanoma. Geras būdas sustiprinti ryšį su ją yra tiesiog jos klausymas. Visas baimes palik nuošaly. Tai nesvarbu. Baimė yra visada žema emocija, kurios išminties lygis yra lygus gyvūniškam lygmeniui.
Lygiai taip ir su kita jos puse – savęs išdavimo jausmu. To daryti nevalia, intuicija įspėja, kad rinkdamasis tai, tu darysi lanką savo kelionėje, ir ji gali prasitęsti.
