Perdėtas jautrumas. Patarimai

Empatija – yra nuostabus dalykas. Tai yra gebėjimas jausti kitą taip, kaip jaučiame save. Tai yra vienas mūsų sbarviausių ir gražiausių instrumentų – vienas iš daugelio įgūdžių, kurios mes, darydamiesi jautresni, imlesni laviname tam, kad gabėtume suprasti kitus, atjaust, išgirsti, mylėti, suprasti save, gebėti priimti energetinius atsisiuntimus, pagydyti ir t.t. Galimybės beribės. Tačiau visame šitame džiaugsme, yra ir viena smulki detalė, kuri – nepasaint visų pozityvių dalykų, gali mus trikdyti. Ir tai yra – perdėtas jautrumas. Dažnas žmogus, turėdamas savyje šią nuostabią galybę, nesugeba jos kontroliuoti – gali, tik nežino kaip.

Pavyzdys: jeigu kas nors mums pasakoja baisią istoriją, tai nevalingai mūsų dėmesys (o tuo pačiu ir jautrumas) nukrypsta ten kur veda mūsų dėmesys: pradžiai į kalbantį asmenį, mes vidumi “klausome” kaip jis jaučiasi tai pasakodamas. Ir taip mūsų vidus – sąmoningai, ar to neatpažindami – pradedame visus savo resursus siųsti į tą temą. Dėmesys nukrypsta į istoriją, veikėjus, įsitraukiame, tada imame gauti informaciją kas ir kodėl (aukštsesnysis aš jūsų sąmoningo ar nesąmoningo prašymo dėka pradeda perdavinėti dar daugiau informacijos) … ir tik paskui susizgrimbame – palaukite – galbūt mes net nenorėjome dabar taip giliai pasinerti!? Pažįstamas jausmas, tiesa?

Tad galimas –

PERNELYG UŽSITĘSUSIOS EMPATIJOS SUKELTAS IŠSEKIMAS

…arba jeigu trumpai, tarptautiniu terminu – “over-empathy”. Kuris ilgainiui užsibuvęs virsta pernelyg ilgai užsitęsusios empatijos sindromu ir veda į “alergijos empatijai” atsiradimą. To simptomas yra pyktis. Pavyzdžiui esi nuošrdus ir labai jautrus žmogus, padedi visiems, bet staiga pradeda dėtis keisti dalykai – kuomet kas nors tavęs pradeda prašyti pagalbos, užuot įjungęs atjautą ir supratęs prašančiojo susirūpinimo prižastį (laikinas buvimas jo asmenyje), tu supyksti ant prašančiojo, nors užpykti jokios regis priežasties nėra. Tai ženklas kad pertemptas empatijos raumuo. Taip nutinka tada, kai nebeturi kur dar padėti tau nereikalingos energijos, ir kūnas pereina į savigynos režimą – tau nereikalinga energija tavyje išeina pykčio proveržiais. Taip nėra gerai, tau reikalingas poilsis, ganėtinai skubiai atstatyti save.

SKIRTI DAUGIAU LAIKO SAU

Kai slenkstis peržengtas, aura ir kūnas praranda sveikatą, ego darosi aršus, intensyvus, kovojantis, besiginčijantis, nepripažįstantis kitų tiesų – mus bando žemais dažniais apsaugoti išsekimo.

“Bet palaukit.. aš galvojau, kad empatija yra geras dalykas?!”

Be abejo. Ir tai tikrai padeda mums ir kitiems žmonėms išlikti harmonijoje, atverti širdį, augti, mylėti ir t.t.

Tai kodėl tada empatija gali sukelti išsekimą? Čia jau reiktų giliau panerti į priežastis, kurios kiekvienam gali būti skirtingos. Tačiu dažniausiai – ne pati empatija yra problema. O tada kas? Ogi – jos priežastis. Priežastis dėl kurios mūsų pasamonė – įjungia, suaktyvina empatiją, kaip įrankį. Taigi kokia yra priežastis?Neišjaustos emocijos. Emocijas plačiau patyrinėti galėsime Emocijų žemėlapio kurse, tačiau jeigu trumpai – tai yra tai ko mes pvz., sau neleidžiame. Apie ką kalbėti gali būti nemalonu ar gėda. – Visa tai – ne iš niekur neatsirado. Taigi daug metų kažkas kaupėsi mumyse, virė, o mes tiesiog tuo metu negirdėjome savęs (be abejo tam negirdėjimui irgi priežastis greičiausiai buvo – tad savęs labai nekaltinkit). Tačiau jeigu mūsų kūnas jautėsi labai ilgai neišgirstas – tada galėjo prasidėti ne tik visokie pykčio ir pan. “spazmai”, kai paš vadinu, – o ir visa puokštė emocijų vulkanų. Pvz panikos “atakos”. ir pan. T.y. visas spektras regis visiškai bet kokių “simptomų” – kurie kartais atrodo net ne logiški.

Pvz., neišjausta visa jausmų puokštė, meilės sau trūkumas ir t.t. – visa tai ne tik, kad gali – bet ir 100% garantija, kad anksčiau ar vėliau – būtinai pradės reišktis įvairiausiais ssimptomais. Pvz., neišjausti nusivylimo, liūdesio, ir kt. jausmai + meilė sau nedavimas – galės virsti pykčiu ant savęs ir ant kitų, kurie patiria panašią gėdą, situaciją ir pan. O dar giliau užspaustos emocijos – fiziniais susirgimais.

Taigi – priežastis, kodėl neleidžiame sau atsipalaiduoti šalia kitų žmonių, ir tiesiog – nekreipti tiek dėmesio į kitų emocijas, pojūčius, ir t.t. – gali būti (pastebėkite, kad sakau neleidžiame, o ne negalime) – yra ne kažkur labai toli, o tiesiog – jumyse.

Taigi trumpai tariant – kažkada labai norėjome padėti sau. Tačiau tuo metu negalėjome. Arba nemokėjome ir pan. Kas nutiko tada – kūnas momentiškai tarė “aš lauksiu situacijos – ir bet kokųi panašių situacijų, kurios nutiko su manimi – ir visaip kaip tik galėdamas – mokinsiuos išspręsti ją”. Kodėl? Nes viltis “kad galbūt “ tik galbūt, bet panabandyti vis tiek tikrai verta- galbūt aš išmoksiu padėti sau”.

Taivi over-empatija – tai viso labo yra neišjausta nemeilės, atstūmimo ir pan jausmų puokštė. Kai užuot atsigrežę ir gelbėję save, mes tarsi pasiryžtam išgelbėti visą pasaulį.

Taigi nuo šios “ligos” yra ir vaistas – ir jis pats geriausias:

Atsigręžti į save ir atpažinti kas esi, pamilti save, susitaikyti su savimi, su tuo ką jauti ką jauti ir t.t. – integruoti tuos pasiklydusius jausmus.

Taigi, kad nebūtų didelio išsekimo, gali mokintis savo empatijos lauką (tiksliau – norą išgelbėti pasaulį) “atpažinti” ir tokiu būdu su švelnumu padėti sau sustoti. Ne judėti ten, kur galbūt ir neturi jei jėgų, nei egalimybių kažką išspręsti ar padėti – o tiesiog stabtelti.

Tam geriausiai padeda – emocijų išleidimas. Arba – “susitaikymas su viskuo” – čia jau terminologija 🙂

P.S.

Tiksliau – tokio dalyko kaip “empatijos laukas” nėra, tai tiesiog sielos gebėjimas susitapatinti su visais įmanomais dažniais. Ir aišku – visa tai galime interpretuoti dar 100+ skirtingų būdų, tačiau kai mintis, kad, kad “turi užsidėti energetinę apsaugą”… Na.. – turbūt supratote, iš to, ką pasidalinau aukščiau, kad tai tikrai ne pats geriausia išeitis. Todėl viskas ok, mes galime išbandyti ir visokius burtus ir “užkardas” ir t.t. Bet visi, kurie tai pabandė – anksčiau ar vėliau vis tiek – susidurė su tuo, kad – vienintelis “priešas” – tai yra baimė jaustis tuos didžiausius, – ir taip – pačius nemaloniausius jausmus.

O visos ekstra priemonės – tokios kaip magija, užkardos ir pan. – gali kartais tapti laiko ir energijos gaišimu ten, kur tiesiog – atsisėsti ir išgirsti, išjausti ir giliai pasikalbėti su savimi reiktų.

Ir visa tai – su Meile.

Kaip išlikti savo ašyje, pokalbyje su nesąmoningu žmogumi

• Pastebėk kokias reakcijas, emocijas tavyje šio žmogaus elgesys ar bendravimas sukelia
• gal karminės pamokos slypi už jų?
• tada gali Reiki sau atlikti. Taip pat savo lauko stiprinimą kitais būdais, pvz., empatijos lauko stirpinimo praktikomis, kristalais
• gali tam žmogui padaryti Hoponopono palinkėjimus/meditaciją
• arba palaiminti jį, jo dieviškos kilmės kibirkštį jame prisiminant (mintyse: “matau tavyje dieviškąjį asmenį” ar panašiai). Nesistengiant jo keisti jokiu būdu, nes tiesiog prisirišite prie situacijos ir žmogaus. Šis pratimas ne apie žmogaus valdymąIšsamiau atsakyti galima tik konkretų atvejį išanalizavus įmanoma sužinoti koks veiksmas Ne/Reikalingas. Kartais tiesiog išlaukti, nesusinervinus

Svarbu žinoti kaip tvarkytis su savo sąmonės lauku. Empatiškumo gebėjimą (susiliejimą dažniais su bet kuo, t.y. šiuo būdu mokytis) turime kiekvienas. Tik pas vienus žmones jis labai nedidukas, o pas kitus, ypač pas jautresnius, kūrybiškus žmones – šis empatijos imlumas labai platus.

Pokalbiuose su griežtesniais, o kartais į kritiką, netgi konfliktus linkusiais žmonėmis, jautresnį gali ištikti “šokas” nuo žemesnių dažnių. Man irgi taip dažnai pasitaikydavo, tad vengdavau su tokiais žmonėmis kontakto. Save kankinti žinoma nėra gerai, tad pasaugoti save labai sveika. Tačiau kartais kai spręsime karminius uždavinius, “likimas” mums pametės tam tikrus žmones, su kuriais ir santykiai ir pokalbiai bus aštresni. Kaip nepasiklysti žemuosiuose dažniuose tuomet?

Štai šiais principais vadovaujantis, gana nesudėtinga išlaikyti savo ašį:

• Mokinkimės sakyti tiesą. Ir išgirsti kitą kiek įmanoma neutraliai, t.y. skaidriai.
• Prieš sakant žodžius kitam, išmokti išgirsti save – ko aš noriu? Ko nori mano esatis? Ko prašosi išgirsti mano kūnas? Kai išjausime savo vidaus, kūno poreikį – galbūt išsakyti žodžius jau nebus noro. O gal ir liks liks svarbu, tik išvados mintys, ir pajautimai taps tikslesni ir tikslingesni. Pažinsime savo vidinį “bagažą” (nepaleistas emocijas, krūvį).
• Svarbu perdėtai nešaukti, nepersūdyti (žr. 1 punktas – sakyti tiesą). Kartais emocijų apimtiems taip ištinka. Tiesos iškraipymas deja ne palengvina, o kaip tik apsunkina bendravimą. O kartais susikalbėjimą padaro išvis neįmanomu. Šaukti ima mūsų vidus kai jaučiasi neišgirstas, nesuprastas (tad siūlau žr. 2 punktą – prieš kalbantis siūlau pirma išgirsti save)
• Koks pokalbio motyvas, koks tikslas? Kai kurie siekiai nepažeidžia Visatos dėsnių, tačiau retsykiais gali būti ir savanaudiški. Tad atpažinimui verta naudoti išlavintą discernment savybę, kad atpažinti save, savo sąmonę ir kitus susijusius dalykus. Prisiminkim – šnekėkimės su kitu tik pirma išklausę save.
• Susirašę šiuos pagrindinius aspektus, šnekamės. Tiesiai ir garsiai. Aiškai reiškiame ką norime pasakyti. Jeigu kitas nesupras – jis turės teisę paklausti, pasitikslinti.
• Leidžiame žmogui atsakyti. Išsakyti iki galo savo nuomonę. Tačiau jeigu kitas leidžiasi į įžeidinėjimus, asmeniškumus (ieško priekabių kaip sakome) – tada šiukštu jam tokoio elgesio su mumis neleiskime. Duokime jam aiškų ženklą sustoti. Gali tiesiog pasakyti “Man nepatinka toks pokalbio tonas”. Nieko tokio nenutiks, pasaulis nenustos suktis, – juk tik išsakysi savo tiesą, tiesa?
• Kalbėjimas papunkčiui. Kartais, žmogus su kuriuo kalbiesi gali būti ir gero charakterio, tačiau sudėtingas suprasti. Tokiu atveju – susirašykite jums rūpimus klausimus (o kartais ir jau galimus sprendimus) eilės tvarka. Leiskis į pokalbį, tačiau emociškai neapsikrauk to ką siūlai/klausi, sakai – išlik nešališkas eidamas per kiekvieną klausimą paeiliui. Overempatiškas žmogus dažnai leidžiasi pernelyg didelius kompromisus, nusileidimus. Per mažai empatiškas – kaip tik nesiklausys kito, o tik savo nuomonės. 
• Todėl patariu klausimus išsakyti kaip faktus a/b. Ir emocijomis prie šių klausimų neprisirišti. Jeigu jums padės – įsivaizduok kad aš šnekuosi su kompiuteriu arba autoatsakikliu. 
• Jeigu leidžia galimybės – atsakymą žymėkis popieriuje (tada klausimas “neužima vietos” galvoje). Tad net jeigu klausimo pašnekovas nesuprato ar atsakė nerišliai – būtent taip ir pasižymėki. Tačiau emociškai nešališkai. (“Atsakymas nerišlus”).
• Užduoki ne daugiau negu 1-3 klausimus vienu sykiu. Ir tik sulaukus atsakymų – judėki prie sekančių žingsnių/punktų. Turėtų suveikti kalbant net su sudėtingiausiu pašnekovui. Ir tik sulaukus atsakymo (pasižymiu taip / ne / nesupratau) judėti toliau. Tai nukenksmina ego. Kuomet esu pernelyg empatiškas, sudėtinga atskirti savo mintis nuo kito, savo energijas nuo kitų energijos šaltinių. Jeigu emocijas laikysime per plačiai, jausmai nusprūs iš dėmesingumo “radaro”, tad nepastebėtos emocijos gali giliai nusėsti pasąmonėje. Arba dar blogiau – jausmas, kurį praleidau pastebėti gali tapti kaltinimo priežastimi pašnekovui. O to visada stenkitės išvengti.
• Jeigu pokalbyje jautiesi sunkiai, tačiau renkiesi jį tęsti – primink sau “visa tai netrukus praeis”
• Prireikus – darykite pertraukas. Kiek įmanoma pajauskite save savo ašyje.
• Jeigu viską darei pagal savo širdies vibraciją, išlaikei save ašyje bent trupučiuką – situacija sprendžiasi iškart tiesiogiai energetiškai, astrale, kartais net nesimatant fiziškai. Nebūtinai su šiuo žmogumi, tačiau bendrai – garantuotai.
• Po pokalbio palyginkite save prieš ir po – kaip skiriasi būsenos?

Empatijos stabilumo stiprinimo – savojo lauko stebėjimo praktika

(laikas atlikti: ~15 min.)

Šį pratimą atlikti kasdien, savaitės laike, ir jeigu patiks, po savaitės nuspręsti jis tinka naudoti toliau.

Kelias minutes laisvai atpalaiduojam kūną, giliai įkvėpiam, iškvepiam.
Jausk sau Meilę (savigarbą, atidumą, dėmesį savo jausmam, būk geras sau, nepiktas)

Taip kelis sykius. Tada pasistenk susitelkti dėmesį į savo auros ribą. Aura yra tavo paties laukas, t.y. astralinė tavo žemiškos savasties dalis, kurios riba bus 1.5-2-3 metrai nuo tavo kūno centro. Vizualinėje akyje tai matysi kaip šviesos ribą, šviesos lauką, sieną.

Pasakome sau – tai yra mano namai.
Mano aura – mano tvirtovė.

Pasėdime taip kelias minutes stebėdami savo aurą. Nieko daryti nereikės, tiesiog stebėk ir žiūrėk kas bus.

Tiesiog stebėjimo dėka, energija neišsidalins ir tekės tiesiogiai į tavo auros lauką, jis taps stiprus, plėsis ir švytės.

Jeigu esi aktyvavęsis ir jauti srautus, gan greitai atpažinsi turbūt kad savimi transliuoji jėgą. Tai vat šio pratimo unikali savybė ir nauda – kad tą jėgą pasilieki sau. Save stiprindamas (nebūtina to stiprinimo specialiai inicijuoti, jis savime vyks kol laikysi fokusą auroje)

Gan greitai turbūt pastebėsi kiek daug savęs išdalindavai ir kitus niuansus. Atsiskleis labai daug kas apie patį save. Viskas gerai, tegu mintys ateina – šiame pratime jos netrukdo. Lai jos būna. Tu tik išlaikyk fokusą auroje.

• Jeigu užeis noras gydyti – tegu, tik viską ką gydysi, turi išlikti šio auros rutulio viduje. T.y. gydysi savo asmenį ar žmogišką kūną.
• Jeigu norėsis kažkam kitam padėti – padėk, bet ne tam kitam, o tam kas yra tavo auros rutuly.
• Jeigu užeis nenumaldomas noras staiga imti ir išgelbėt visą pasaulį – gelbėk – bet ne juos, o save.

Viskas kas tau tik užeis – sutelk savo auros rutuly.

Ir laikyk.

Taip padaręs 15 minučių, didžiausia tikimybė, kad pajusi netikėtą jėgų antplūdį, pažvalėjimą, ir pasitikėjimą savo jėgomis.

Ar turiu būtinai pamatyti savo aurą pratimo metu?
Ne, jeigu dar nesi priėjęs šio gebėjimo atrakinimo šiam gyvenime. Auros pamatymas reikalauja ilgo treniruočių periodo ir tai ne visiem pavyksta. Jeigu nematai auros, tuomet pabandyk jausti ją.

O jeigu nieko nepajaučiu?
Net jeigu ir nieko nejauti, nenusimink, tiesiog atsipalaiduok ir leisk visam tam pratimui būti. Tiesiog dėmesys į savo aurą padarys darbus už tave. Neforsuok, kiek įmanoma pasitikėk savo sielos gebėjimu užsipildyti auros lauką šviesa. Tik tiek.